Vilkpėdė Vilkpėdės mikrorajono istorija

Pradinis puslapis  »  Slider  »  Vilkpėdė
2010/11/14

Vilkpėdė – Vilniaus miesto dalis abipus Vilniaus – Kauno geležinkelio, esanti į pietvakarius nuo miesto centro, kairiajame Neries krante. Ji ribojasi su Lazdynais, Karoliniškėmis, Naujamiesčiu, Naujininkais, Aukštaisiais Paneriais [1, 14].

Vilkpėdės seniūnija užima 10,8 km2 plotą. Čia gyvena 21346 gyventojai (2011 m.) (žr. adresu).

Pagrindinė gatvė yra Savanorių prospektas, žinomesnės – Naugarduko, Gerosios Vilties, Žemaitės, Skroblų, Panerių, Vilkpėdės gatvės [1]. Daugiau kaip 2/3 Vilkpėdės seniūnijos ploto užima pastatai. Likusi dalis – miškai ir parkai (Vingio ir Vilkpėdės parkai, miško masyvai Žemuosiuose Paneriuose, Neries pakrantė). Gyvenamoji zona sudaro apie 1/4 dalį, gamybiniai – administraciniai – komerciniai – 3/4 [15]. Vilkpėdėje yra įsikūrusi vienintelė Lietuvoje Monetų kalykla, Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (Gerosios Vilties g. 10), Vilniaus Termofikacinė elektrinė Nr. 2, daugiau įvairių visuomeninės paskirties pastatų [15].

Remiantis kalbininku Jonu Jurkštu, Vilkpėdės vietovardis kildinamas iš daubos pavadinimo. Vietovardis lenkų kalba „Wiłcza lapa“ minimas 1785 metų dokumentuose [5].
„Vilniaus legendose “ užrašytos dvi istorijos apie Vilkpėdės akmenį, kuris davė pavadinimą keliui ir daubai. Vienoje aprašomas velnias vilko letenomis, kuris įspaudė žymę akmenyje, varžydamasis su angelu. Antroje istorijoje vilkas vijosi ožką ir abu jie ant akmens paliko žymes [7, 13, 18]. Išsamių duomenų apie Vilkpėdės akmenį pateikta Vykinto Vaitkevičiaus straipsnyje „ Senosios Vilniaus šventvietės“ [11].

Vilkpėdė ilgą laiką buvo Vilniaus priemiestis. XIV a. ši vietovė priklausė didžiajam kunigaikščiui, XIV a. pabaigoje perduota Vilniaus kapitulai. XVI a. Vilkpėdę valdė jėzuitai. 1529 m. čia buvo pastatyta plytinė. Joje pagamintas plytas daugiausia naudojo Vilniaus bažnyčių ir gyvenamųjų namų statybai.
Vilkpėdė nėra senai apgyvendinta vietovė. XVIII a. pabaigoje čia buvo tik keli namai [7]. XIX a. antroje pusėje į Vilkpėdę ėmė skverbtis civilizacija. 1862 m. per ją buvo nutiestas Peterburgo – Varšuvos geležinkelis. Geležinkelio viadukas turi istorinę, architektūrinę išliekamąją vertę. Ant kalvos iškilo geležinkelio ligoninės korpusai [3]. Vilkpėdės ligoninės statinių kompleksas, pastatytas 1914 m., yra istorizmo stiliaus, vertingas architektūriniu, kraštovaizdžio požiūriu. Nuo 1950 m. Žemuosiuose Paneriuose pradėjo kurtis pramonės įmonės, jie tapo pagrindiniu miesto pramonės rajonu. Dabar Vilkpėdės teritorijoje yra apie 700 įmonių. Didžiausios iš jų yra AB „Silikatas“, AB „Plasta“, AB „Vilniaus vingis“ ir kt. Nuo 1961 m. dabartiniame Savanorių prospekte buvo pradėti statyti pirmieji stambiaplokščiai gyvenamieji namai.

Vilkpėdė nepasižymi svarbių architektūros objektų gausa. Į kultūros vertybių registrą įtraukti keli valstybės saugomi architektūros objektai.
Dievo Apvaizdos bažnyčia (Gerosios Vilties g. 17) yra neogotikinio stiliaus, pastatyta 1913 m. Šventoriaus tvora su mūriniais stulpais [6, 8].

Vingio parko rytiniame pakraštyje yra neveikiančios Vingio karių kapinės (M. K. Čiurlionio g.). Kapinių vieta įrengta XVIII a. pr. maro epidemijos aukoms laidoti ir buvo papildyta Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų karių kapais. 4,5 m. aukščio akmeninis kryžius yra centrinis kapinių paminklas [17].

Vilkpėdės teritorijoje 2002 m. birželį pradėjo veikti Pasieniečių muziejus (Savanorių pr. 2), įsikūręs Valstybės sienos apsaugos tarnybos štabe [2].

Vilkpėdės seniūnijoje atidengta  memorialinė lenta Borisui Efrosui  – chirurgui, medicinos mokslų daktarui, kuris 1958 m. pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją (Vilkpėdės g. 3, prie vieno Vilkpėdėje esančios ligoninės korpusų).

Neries upės vingyje (kairiajame krante) yra didžiausias mieste Vingio parkas (plotas 160 ha). Dabartinis Vingio parkas, anksčiau vadintas tiesiog Vingiu, XV – XVI a. priklausė Radviloms, vėliau savininkai keitėsi. XVI a. pab. jėzuitai čia pasistatė rūmus, jie išliko iki XIX a. vidurio. Vėliau dvaro žemės pradėtos nuomoti diduomenei. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vingio parkas nukentėjo ir buvo perduotas Vilniaus universitetui. 1920 m. prie Neries įkurtas 2,5 ha botanikos sodas. Botanikos sodą ėmus kurti Kairėnuose, čia liko tik jo skyrius. Vingio parke yra daug vertingų rūšių augalų. Parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų [4].
2009 m. Vingio parke pastatyta Lietuvos tūstantmečiui skirta skulptūra „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas).

Ant kalvos tarp Savanorių prospekto ir Vilkpėdės gatvės driekiasi Vilkpėdės parkas (5 ha). Iš čia atsiveria graži panorama į Lazdynus. 1986 m. parkas paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu [3].

Poetai yra paskyrę Vilkpėdės vietovei eilėraščių [9, 10, 12].

Vilkpėdėje yra dvi bibliotekos: Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Gerosios Vilties biblioteka (Savanorių pr. 59), joje galima gauti informacijos apie Vilkpėdę ir Lietuvos aklųjų biblioteka (Skroblų g. 10).

Informacijos šaltinis: http://www.vilnijosvartai.lt/