Šiandien Ministras Pirmininkas dalyvaus Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybų pradžios ceremonijoje (Jočionių g. 13, Vilnius). Šioje vietoje bus įkasta simbolinė kapsulė, ženklinanti būsimos išrūšiuotų ir perdirbimui netinkamų komunalinių atliekų deginimo ir biokuro deginimo gamyklos statybų pradžią. Paprastai statybų pradžia nuteikia optimistiškai, tačiau šiuo atveju yra kitaip, nes nėra nei statybos leidimo, nei projekto, nei kaminų aukštis suderintas. Tad kokia pradžia čia švenčiama? Pagrįstai kyla klausimas, ar dirbtinai neskubinama įvykių eiga, deramai tam nepasiruošus? Panašu, kad norima startuoti iki spalio 9 d., tik ar to reikia žmonėms?
Daug kartų esu kreipęsis į Ministrą Pirmininką, Aplinkos ministeriją, įvairias valstybines institucijas, Europos Komisiją dėl Lazdynų mikrorajono gyventojų neigiamos nuomonės dėl minimos kogeneracinės jėgainės vietos parinkimo. Nepritarimą statybai Jočionių g.13 pareiškė ir savo parašu patvirtino daugiau kaip 12 000 Vilniaus gyventojų, tačiau į jų nuomonę atsižvelgta nebuvo. Praėjusiais metais tuo pačiu klausimu daugiau kaip 1000 gyventojų pakartotinai kreipėsi į mūsų šalies Prezidentę, Ministrą Pirmininką, Vilniaus merą. Ir vėl be atgarsio. Taigi, statybų pradžia jiems tikrai ne šventė, greičiau atvirkščiai. Vilniaus kogeneracinė jėgainė statoma tik 3 km atstumu nuo Lazdynų. Labai mažas atstumas nuo šio didelio oro taršos objekto bei vyraujantys vėjai gyvenamųjų namų link didina susirgimų riziką.
Siekdamas apsaugoti gyventojų sveikatą ir gyvybę nuo žalingo pramonės įrenginių poveikio kartu su kitais Seimo nariais registravau Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą XIIP-4758. Tai buvo būtina, nes šiuo metu po rūšiavimo likusias ir perdirbti netinkamas energetinę vertę turinčias komunalines atliekas deginančių įrenginių statybai įstatyme nenustatyti konkretūs aplinkosauginiai reikalavimai. Visus aplinkosauginius reikalavimus pavesta nustatyti vykdomosios valdžios institucijoms, kurios, kaip rodo gyvenimas, dažnai savo funkcijas atlieka aplaidžiai. Įstatymo papildymas numato, kad komunalines atliekas deginantys objektai gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamųjų vietovių. Tikiuosi, kad tokia nuostata leis pasiekti, kad minėti įrenginiai keltų kuo mažesnį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei.
Apmaudu, kad planuojant statyti atliekų deginimo gamyklą ir atliekant poveikio aplinkai vertinimą (PAV) nebuvo atsižvelgta į gyventojų išsakytą nuomonę. Pristatant PAV dalyvavo vos keli vietos gyventojai ir tai buvo įteisinta, kaip visuomenės informavimas. Tokie veiksmai prasilenkia su tarptautine Orhuso konvencija, skelbiančia, kad visuomenė turi teisę ne tik gauti informaciją, bet ir dalyvauti su aplinka susijusių sprendimų priėmime. Tad gyventojų susirūpinimas ir protestai dėl naujos atliekų deginimo gamyklos Vilniuje statybos yra suprantami.
Kartu noriu priminti, kad Europos Sąjungos aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas nurodo, kad atliekų deginimas turėtų būti vienas iš rečiausiai naudojamų atliekų tvarkymo būdų. Prioritetas turėtų būti teikiamas atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.
Bendros komunalinių atliekų tvarkymo strategijos nebuvimas sukuria krizes šioje srityje, pvz. Vilniaus nuotekų valykloje susikaupusių 3000 tonų dumblo granulių, Mechaninio biologinio valymo įrenginiuose – 15 000 tonų išrūšiuotų atliekų laikymo problemas. Kažin ar Vilniaus atliekų deginimo gamykla, prasilenkianti su atliekų tvarkymo strategijomis, šią situaciją pataisys. Ši gamykla neišspręs menko šalies gyventojų atliekų rūšiavimo, dėl kurio Lietuvai už įsipareigojimų šioje srityje nesilaikymą gresia Europos Sąjungos sankcijos. Pirmiausia turi būti skatinamas atliekų rūšiavimas kiekvieno gyventojo namuose, investuojama į šių įgūdžių ugdymą, miesto ir užmiesčio gyventojams sudaromos sąlygos atskirti biologiškai skaidžias atliekas nuo antriniam perdirbimui skirtų žaliavų.
Atliekų deginimo gamyklos projekto įgyvendinimas jau dabar nepateisina jam skirtos paramos, neatitinka Europos Komisijos paskelbtos Žiedinės ekonomikos koncepcijos ir jos gairių.
Vis tik norisi tikėti, kad pradėjus tokias svarbias ir tiesiogiai visuomenės gyvenimą įtakojančias statybas bus dar kartą išsamiai išanalizuota naudos ir rizikos santykis tam, kad didžiulės investicijos atsipirktų. Būtent dėl to tikslinga neskubėti ir palikti šį klausimą spręsti naujai Vyriausybei, kuri numatys atliekų tvarkymo strategiją, atitinkančią žiedinės ekonomikos nuostatas ir atsakys į esminį Vilniaus gyventojus jaudinantį klausimą – ar tikslinga turėti Lietuvoje tris kogeneracines jėgaines arti gyvenamųjų rajonų.
Kontaktams:
Seimo TS-LKD frakcijos narys
Algis Strelčiūnas
Mob. 8 698 42 145