Pastarąjį dešimtmetį, sparčiai didėjant automobilizacijos lygiui didžiuosiuose Lietuvos miestuose, iškilo automobilių parkavimo problemos. Pirmiausia atsirado miestų centruose, kuriuose sutelkta daugiausiai prekybos, mokslo, kultūros įstaigų. Sprendžiant transporto parkavimo problemą centrinėse miestų dalyse bei senamiesčiuose buvo nueita lengviausiu keliu – apmokestinant automobilių statymą. Vilniuje per nepriklausomybės laikotarpį centrinėje miesto dalyje buvo pastatytos tik kelios požeminės ir daugiaaukštės automobilių parkavimo aikštelės.
Deja, automobilių parkavimo vietų trūkumas jaučiamas ne tik miestų centruose, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose. Visa tai daro įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui. Žmonės jaučia nepatogumus, kuomet neranda vietos, kur pastatyti automobilį prie darbovietės ar gyvenamosios vietos.
Didžiuosiuose Lietuvos miestuose automobilių parkavimo vietų problemas savivaldybės sprendžia, atsižvelgdamos į esamą vietovės urbanistinę situaciją ir susisiekimo sistemos išvystymą, todėl sprendimų būdai skiriasi.
Opiausia transporto priemonių parkavimo problema yra Vilniuje, kurios paaštrėjimą pastaraisiais metais lėmė ne tik kylantis automobilizacijos lygis mieste, bet ir valdžios nesugebėjimas sudėlioti prioritetus.
Vilniaus miesto automobilizacijos lygis 2013 m. buvo 607 automobiliai 1 000-ui gyventojų (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus skaičius, čia nurodytas jų vidurkis). Automobilių parko augimo tempas pastaraisiais metais sulėtėjęs, bet manoma, kad 2020 metais pasieks 640 automobilių ribą. Tai atitiktų Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau dauguma Vilniaus miesto rajonų pastatyti sovietmečiu, kai buvo skaičiuojama, kad 100-tui gyventojų teks 10 automobilių. Vadovaujantis šiuo santykiu ir buvo įrengiamos automobilių stovėjimo vietos šalia daugiabučių gyvenamųjų namų.
Šiandien šis santykis pasikeitęs. Visi puikiai žinome, kad beveik kiekviena šeima turi ne vieną automobilį. Matome, kas darosi kiemuose, kiek juose automobilių ir kaip jie statomi. Vairuotojai piktinasi, kad negali rasti tinkamos vietos pastatyti automobilį, o gyventojai, kad užstatomi šaligatviai, transporto priemonės paliekamos ant žaliosios vejos. Geresnė situacija tik miesto centre, kur daugiausia investuojama, o nuošalyje esantiems miesto rajonams, savaime suprantama, tenka mažiau dėmesio.
Tokia situacija Vilniaus miesto rajonuose pradėjo rėžti akį jau nuo 2003 metų, kai automobilizacijos lygis perkopė 420 automobilių 1 000-ui gyventojų
Paviršutiniškas savivaldybės požiūris į automobilių papildomų stovėjimo vietų įrengimą šalia daugiabučių gyvenamųjų namų ar, tiesiog, šios problemos ignoravimas, šiandien liūdina tokia statistika: 27 proc. automobilių paliekami automobilių stovėjimui nepritaikytose vietose, dar 10 proc. – ant šaligatvių ir žaliosios vejos.
Manyčiau, kad būtų tikslinga, rengiant kompleksinius daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos projektus, numatyti požeminių arba daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statybą.
Vilniuje miesto tarybos sprendimu buvo įgyvendintas projektas „Automobilių stovėjimo vietų skaičiaus padidinimo gyvenamuosiuose Vilniaus rajonuose galimybių studijos parengimas“. Galimybių studijoje išnagrinėtos automobilių stovėjimo vietų plėtros galimybės, planuojant įvairių tipų automobilių stovėjimo aikšteles ir garažus, gatvėse specialiai įrengtas stovėjimo juostas ir t. t., bet realiausiai įgyvendinami minėtos galimybių studijos pasiūlymai nukreipti į automobilių savininkų „kišenes“ – visų gyvenamųjų rajonų automobilių stovėjimo vietų apmokestinimas ir, jei gyventojai prašo, automobilių stovėjimo vietų įrengimas už jų pačių lėšas.
Spręsdami automobilių stovėjimo problemas Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai prieš šv. Kalėdas „apdovanojo“ dalį Žirmūnų rajono gyventojų baudomis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, t. y. už automobilio statymą ant šaligatvio ir žalios vejos. Taip, jie teisūs, bet tokios poveikio priemonės vienkartinės ir problemos daugiabučių namų kiemuose, ypač, kai automobilių stovėjimui nesudarytos sąlygos, nesprendžia.
Bausti lengviausia. Vilniaus savivaldybei vertėtų imtis prevencinių priemonių tada, kai gyventojams sudarys galimybę statyti automobilius tam skirtose vietose, t. y., kai bus pasirūpinta pakankamu automobilių stovėjimo vietų skaičiumi daugiabučių kiemuose.
Priminsiu, kad Automobilių stovėjimo vietų įrengimo tvarka, kai projekto įgyvendinimui 50 proc. lėšų skiria savivaldybė ir tiek pat gyventojai, nepasikeitusi, tik kiek sugriežtinta – visi pirkimai nuo pat projekto pradžios ir iki jo pabaigos yra vieši. Ši sistema gera tuo, kad priimami sprendimai optimaliai tenkina abi projekto įgyvendinime dalyvaujančias puses.
Panaši situacija yra Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir kituose šalies didmiesčiuose
Prognozuojama, kad Kaune automobilizacijos lygis iki 2020 metų pakils nuo 537 iki 570 automobilių 1 000-ui gyventojų. Kauno miesto savivaldybėje, tikintis pagerinti susidariusią situaciją, parengtas „Kauno miesto teritorijos automobilių saugykloms išdėstyti specialusis planas“. Pagal jį numatoma įrengti atviras, aptvertas, dengtas, požeminės ir daugiaaukštes automobilių stovėjimo aikšteles, viena iš jų net už Kauno miesto ribų. Ar tai pagerins situaciją miesto daugiabučių kiemuose, ar bus pasiektas laukiamas efektas? Didelis klausimas.
Klaipėdos savivaldybės administracija daugiabučių gyventojams siūlo galimybę pastatyti užkardą prie įvažiavimo į kiemą, siekiant išvengti svetimų automobilių statymo. Tikėtina, kad tokiu pasiūlymu sutiks pasinaudoti maža dalis gyventojų, nes, priskyrus užtvertą sklypą namui, atsiranda prievolė gyventojams valytis kiemą.
Rimčiau į problemą pasižiūrėjo Panevėžio miesto savivaldybė, bet, vėl gi, tik pastaraisiais metais. Ji, pasinaudojusi Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, pradėjo formuoti daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijos žemėnaudą, sudarydama galimybę išspręsti automobilių statymo problemą ne tik prie daugiabučių namų, bet ir prie esamų įstaigų.
Kaip galima spręsti problemą
Automobilių stovėjimo vietų problemos sprendimas susijęs su daugeliu faktorių: esamos vietovės urbanistinės situacijos, savivaldybių ir gyventojų bendradarbiavimo, miesto ir miestelių plėtros galimybių, teisės aktų reglamentuojančių infrastruktūros plėtrą bei institucijų dalyvaujančių šiame procese bendradarbiavimo kokybės. Vienas svarbiausių – nebaigto žemės nuosavybės gražinimo ir naujai formuojamų žemės sklypų proceso faktorius. Nors, rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus ir statybos projektus, teisės aktų normomis nustatytas automobilių stovėjimo vietų skaičius iš esmės tenkina naujų objektų naudotojų ir gyventojų poreikius, tačiau anksčiau (iki 1985 m.) statytų daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų ir kitų senesnės statybos objektų naudotojų poreikių jie negali patenkinti. Todėl būtina ieškoti būdų, kaip spręsti šią aktualią problemą. Jos sprendimas priklauso ne tik nuo savivaldybių ir gyventojų geranoriško bendradarbiavimo, bet ir nuo teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą bei institucijų, vykdančių šį procesą, funkcijų pasidalinimo. Visi nori gyventi tvarioje aplinkoje, todėl reikia stengtis.
Dauguma daugiabučių namų neturi suformuotų sklypų. Sklypų suformavimas iš dalies išspręstų racionalaus jų panaudojimo klausimą. Valstybinę žemę patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, o savivaldybių plėtrą nustato vietos savivaldybės. Daugeliu atvejų Nacionalinė žemės tarnyba, gražindama žemės nuosavybę, neatsižvelgia į savivaldybių rengiamus ir net parengtus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Inžinerinei infrastruktūrai plėtoti numatytos teritorijos gražinamos žemės nuosavybės teisių perėmėjams, nesuinteresuotiems inžinerinės infrastruktūros plėtra. Galimas užprogramuotas konfliktas. Būtinas glaudesnis savivaldybių ir žemėtvarkos tarnybų bendradarbiavimas.
Daugelyje savivaldybių yra išlikusių garažų teritorijų. Dažnai garažų bendrijos, ar atskiri garažų savininkai vietoje senų fiziškai ir moraliai susidėvėjusių garažų linkę planuoti ir projektuoti naujus komercinius ar gyvenamuosius objektus. Esant tokiam parkavimo vietų deficitui tikslinga esamus senos statybos garažų kompleksus transformuoti į modernius parkavimo objektus.
Didesniuose miestuose parkavimo problema būtų sprendžiama greičiau, jei laisvoje ar nuomojamoje valstybinėje žemėje daugiaaukščių požeminių ir antžeminių garažų statyba taptų prioritetine, teisės aktais būtų supaprastinta leidimų statyti tokius statinius tvarka. Daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijų sklypus turėtų formuoti tik vietos savivaldybės, o suformuotus sklypus gyventojai turėtų naudoti racionaliau. Norint įgyvendinti šiuos pokyčius, reikia keisti ne tik valstybės institucijų, bet ir gyventojų požiūrį į jau subrendusią problemą.
Visi norime gyventi tvarioje aplinkoje, todėl reikia ryžtis pokyčiams, užtikrinant, kad infrastruktūros ir teritorijų planavimas būtų darnus, atitiktų šios dienos reikalavimus, būtų nukreiptas į ateitį, kad sprendimai dėl svarbių gyventojams problemų, tokių kaip automobilių stovėjimo vietų įrengimas daugiabučių kiemuose, neliktų nuošalyje.