Pastarąsias kelias savaites kone visų Lietuvos gyventojų dėmesys buvo nukreiptas į 2016 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto svarstymą Seime. Jo patvirtinimo laukė ne tik kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojai, medikai, policijos pareigūnai – laukėme visi, norėdami žinoti, kaip gyvensime ateinančiais metais, ką galėsime sau leisti, o ko ne. Biudžeto patvirtinimo nekantriai laukė vietos bendruomenės, seniūnaičiai, jau nuo 2012 metų aktyviai dalyvaujantys Vietos bendruomenių savivaldos programoje. Tik šįkart jiems teko nusivilti – Seimo valdančioji dauguma nepritarė mano kartu su grupe Seimo narių pateiktam pasiūlymui skirti finansavimą Vietos bendruomenių savivaldos programos tęstinumui užtikrinti.
Mes siūlėme 2016 m. bendruomenių veiklai skirti 3 mln. EUR (2015 m. iš valstybės biudžeto tam buvo skirta 2 606 580 EUR (9 mln. Lt).
Vietos bendruomenių savivaldos programos tikslas yra skatinti vietos bendruomenių savivaldą ir savarankiškumą, tenkinti jų viešuosius poreikius, stiprinti bendruomenių sutelktumą ir tarpusavio pasitikėjimą bei didinti bendruomenės narių atsakomybę už jų sprendžiamus klausimus.
Programos įgyvendinimui kasmet buvo skiriamos lėšos. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2013 m. patvirtino minėtos programos aprašą, kuriame nurodė vietos bendruomenių tarybos (VBT) sudarymo tvarką ir detalizavo programos įgyvendinimo aspektus.
Numatyta, kad VBT sudaroma iš pavienių vietos bendruomenės narių, seniūnaičių, šioje teritorijoje veikiančių bendruomeninių organizacijų, religinių bendruomenių atstovų, nevyriausybinių organizacijų, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovų. Pavieniai vietos bendruomenės nariai, nevyriausybinių organizacijų, valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų atstovai turėjo sudaryti ne daugiau kaip 1/3 VBT narių skaičiaus, o gyventojų išrinkti seniūnaičiai ir bendruomenių organizacijų nariai sudarė du trečdalius VBT narių. Tuo būdu į lėšų skirstymo tvarką buvo įtraukti visi suinteresuoti konkrečios gyvenamosios vietovės atstovai, žinantys realią situaciją joje.
Šias metais ši tvarka nustoja galioti, o naujos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nepatvirtino ir šiandien niekas nežino, kaip bendruomenės gyvens ir tęs savo veiklą ateityje.
Pagal iki šiol galiojusią tvarką Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskirstė bendruomenių veiklai lėšas kiekvienai savivaldybei. Kiekviena, net ir atokiausia seniūnija gaudavo lėšų ir galėjo įgyvendinti bendruomenei naudingas iniciatyvas. Paskirstymas buvo atliktas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis apie dirbančių ir mokančių gyventojų pajamų mokestį žmonių skaičių savivaldybėse. Ši tvarka leido rezultatyviai vykdyti veiklą ne tik didelėms, bet ir mažoms bendruomenėms, tuo užtikrindama platesnį jų dalyvavimą ir didesnį suinteresuotumą.
Tai, kad minėta Programa buvo sėkmingai vykdoma, kad jos tęstinumas būtinas, patvirtina bendruomenių atstovai, Lietuvos vietos bendruomenių sąjunga, seniūnaičiai. Bendruomenių veikla suaktyvėjo, pagerėjo kaimų infrastruktūra, o svarbiausia, patys bendruomenės nariai tapo aktyvesni, iniciatyvesni, reiklesni, prisiimantys daugiau atsakomybės už sprendimų įgyvendinimą ir daugiau besidomintys visos bendruomenės reikalais. Šios pilietiškumo apraiškos turi būti ugdomos ir skatinamos. Be abejo, būta ir nesklandumų, kai kur trūko viešumo, ne visos bendruomenės laiku gaudavo informaciją, tačiau šie trūkumai nepaneigia Vietos bendruomenių savivaldos programos tikslingumo ir jos svarbos.
Kaip rašoma bendruomenių atsiliepimuose, vienas pagrindinių šios programos tikslų – siekti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystės su valstybės ir savivaldybių institucijomis, jų plėtros ir aktyvaus dalyvavimo socialinėje veikloje – buvo sėkmingai vykdomas. Bene svarbiausiu šios Programos laimėjimu bendruomenių nariai įvardija vietos bendruomenių galimybę pačioms spręsti joms aktualius klausimus, priimti joms svarbius sprendimus ir pačioms spręsti, kaip paskirstyti lėšas. Tad nuolat savęs klausiu, kodėl reikia keisti šią jau nusistovėjusią tvarką, kuri buvo visiems aiški ir pasiteisino? Ar tai artėjančių rinkimų atgarsiai?
Kelintus metus iš eilės vykdydamos šią programą bendruomenės įgijo patirties ir atliko visuomenei svarbių darbų: pvz., Panevėžyje įrengta lauko treniruoklių, sporto aikštelių, vaikų žaidimų kompleksų, Vilniaus miesto Balsių bendruomenė skoningai sutvarkė viešąsias erdves, Lazdynų bendruomenė kartu su partneriais – pagrindinį mikrorajono skverą. Tokių gražių iniciatyvų įgyvendinimo pavyzdžių yra daug – visus sunku išvardinti, tačiau jie gerai matomi važiuojant per kasmet gražėjančią Lietuvą. Galime tuo džiaugtis, tačiau to būtų per mažai – reikia realiai palaikyti bendruomenių veiklos tęstinumą. Tuo tikslu ir buvo teikiamas mūsų pasiūlymas Seime dėl Vietos bendruomenių savivaldos programos finansavimo.
Man nekyla abejonių, kad bendruomenių veiklos tolesnei plėtotei, naujų visuomenei naudingų iniciatyvų įgyvendinimui, jos narių pilietiškumo ugdymui, reikia lėšų ir ateityje.
2016-uosius metus Seimas yra paskelbęs Vietos bendruomenių metais. Vietos bendruomenės planuoja suaktyvinti savo veiklą, išplėsti jos mastus, įgyvendinti naujus projektus, tačiau šiandien jos paliktos visiškai nežiniai. Apmaudu, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva keičiama vietos bendruomenių finansavimo tvarka iki šiol niekam nežinoma, aiškiai ir tiksliai neatsakyta į klausimą, kiek lėšų 2016 m. bus skiriama bendruomenių veiklai, kaip jos bus skirstomos, kokie bus skirstymo kriterijai. Ar mažos bendruomenės taip pat gaus finansavimą? Jei gaus, tai kada? Juk laikas nelaukia.
Bendruomenės pagrįstai reiškia susirūpinimą ir dėl jų vykdomų projektų atrankos. Iki šiol pasiūlytą projektą vertindavo VBT, geriausiai žinanti tos vietovės bendruomenių poreikius, jų aplinką. Ar ši tvarka galios ir ateityje? Jei, kaip manoma, šį vertinimą galbūt atliks viena Vilniuje esanti ekspertų komisija, tai ar jai atrodys pakankamai svarbūs mažos bendruomenės pasiūlyti projektai?
Ne mažiau svarbu, koks bus seniūnaičių vaidmuo bendruomenių veikloje ir jų projektų aptarime. Ši vietos savivaldos grandis darosi vis stipresnė, vis daugiau įtakos turi bendruomenių gyvenime, todėl pasikeitus tvarkai, ar jie galės dalyvauti priimant sprendimus dėl vietos bendruomenių projektų finansavimo. Neginčytina, kad jie būdami arčiausiai žmonių, geriausiai žino jų poreikius. Į tai reikėtų atsižvelgti rengiant naująją tvarką.
Negalima palikti be dėmesio ir pavienių bendruomenės narių, t.y. tų, kurie nėra organizuotos ir juridiškai įformintos vietos bendruomenės dalyviai. Jų iniciatyvos gali būti svarbios ir naudingos, pvz. labai gerai vieni kitus pažįstantys žmonės, gyvenantys viename name – kiemo bendruomenė – savo aplinkos tvarkymui gali atlikti svarbių, tačiau tik jiems aktualių darbų. Iki šiol naudingų jų veiklų finansavimu rūpinosi seniūnija, o kaip bus toliau? Juk niekada nebus taip, kad visi Lietuvos gyventojai apsijungs į bendruomenes, liks jų, bent laikinai, ir pavienių. Ar tai reiškia, kad jie, būdami neorganizuoti bendruomenės nariai negalės tikėtis finansavimo? Visai suprantama, kad tik tada, kai patys žmonės rūpinasi savo gyvenamąja aplinka, siūlo, svarsto, prižiūri, įsipareigoja, tada patys ir saugo savo darbo rezultatus. Buvusios tvarkos atsisakymas – ar tai ne seniūnijų vaidmens menkinimas?
Labai norėtųsi, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įsiklausytų į bendruomenių išsakomas pastabas, pasiūlymus ir pageidavimus ir kaip galima greičiau paskelbtų taip visų laukiamą finansavimo tvarką, kuria vadovaujantis bendruomenės galėtų užtikrintai vykdyti savo veiklą.
Bendruomenės turi patirties ir noro veikti, reikia tik galimybių, o tam, kad jos atsirastų turėtų rimtai padirbėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, į bendrą darbą pakviesdama bendruomenių, seniūnaičių ir kitų asociacijų atstovus. Nuo to priklauso bendruomenių savivaldos ir savarankiškumo stiprėjimas, jų aktyvumas, tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas siekiant bendrų visai visuomenei naudingų tikslų.