Jau kelinta diena, kai tiek viešojoje erdvėje, tiek įvairiose grupėse gyvai svarstomas neseniai paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose nustatymo principų. Nenuostabu, kad šiam nutarimui abejingų nėra: juk iki artėjančių Seimo rinkimų liko vos metai ir laiko tam atsakingai pasiruošti nėra daug. Vienmandačių rinkimų apygardų pakeistas ribas kuo greičiau norėtų žinoti ir Seimo nariai, ir rinkimų organizatoriai, ir rinkėjai. Konstitucinis Teismas nurodė vadovautis tarptautiniais gerosios rinkimų praktikos standartais, kur rinkėjų skaičiaus nuokrypis vienmandatėse apygardose būtų ne didesnis kaip 10 proc. vidutinio rinkėjų skaičiaus visose šiose apygardose . Beje, šis skaičius (10 proc.) jau buvo kartą patvirtintas Seimo rinkimų įstatyme 1996 m., bet vėliau pakeistas.
Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama Konstitucinio Teismo nutarimą, parengė du vienmandačių rinkimų apygardų ribų keitimo projektus: kai leidžiamas nuokrypis ne didesnis kaip 20 proc. ir kitą – kai ne didesnis kaip 10 proc. nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus. Pagal antrąjį projektą reikėtų keisti daugumos šalies vienmandačių rinkimų apygardų ribas, todėl jis siūlomas įgyvendinti tik nuo 2020 m. Tiek vieno, tiek kito projekto įgyvendinimui reikės atlikti daug darbų, tad ilgiems svarstymams laiko nėra ir tikslinga, kad iki 2015 m. pabaigos būtų priimta Rinkimų įstatymo pataisa, atitinkanti Konstitucinio Teismo nutarimą. Kitu atveju galime sulaukti teisminių procesų dėl naujai išrinktų Seimo narių vienmandatėse apygardose neteisėto išrinkimo.
Vietoj to, kad įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą, socialdemokratų frakcijos dauguma skubotai siūlo radikaliai keisti rinkimų sistemą iš dabar esančios mišrios, kai 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse apygardose ir 70 – daugiamandatėje apygardoje, į proporcinę, kai visi Seimo nariai būtų renkami tik daugiamandatėse apygardose. Vienmandačių rinkimų apygardų atsisakymas, jų panaikinimas – visiškai naujas principas, Lietuvai neįprastas ir iki šiol netaikytas. Kas tai? Ar tai noras nutolinti rinkėją nuo jam atskaitingo Seimo nario? Šiuo metu vienmandatėse apygardose renkama daugiau kaip pusė Seimo narių. Jų nuolatinis bendravimas su rinkėjais, svarbių ir aktualių jiems klausimų sprendimas, atskaitomybė jiems, atitinka žmonių lūkesčius ir bent šiek tiek gerina Seimo reitingus. Atsisakius vienmandačių apygardų siūloma nauja rinkimo į Seimą tvarka iškeliant partijų kandidatus į 10 sudarytų apygardų, kurios atitinka anksčiau buvusias apskritis. Išrinkus toje didelėje apygardoje kelis ar keliolika Seimo narių ar nekils rinkėjui neaiškumo, į kurį jam kreiptis. Ir kaip žinoti, kuris geriausiai atstovaus jo interesus? Daug auklių – vaikas be galvos? Seimo nariams irgi būtų sudėtinga įsigilinti į didesnės ir nelabai žinomos teritorijos problemas. Juk kandidatai parenkami pagal partijų sąrašus ir rodantys lojalumą partijos vadovybei. Ar jiems tikrai bus svarbūs žmonių reikalai, žmonių, kurių jie gerai nepažįsta ir nežino. Ir ne rinkėjo valia visais atvejais bus galutinė. Štai siūlomos naujosios balsavimo procedūros rinkimų rezultatų nustatymo schemoje nurodoma, kad „jei du kandidatai surenka vienodą skaičių balsų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris yra aukščiau nacionaliniame partijos sąraše.“ Ar tai ne partijų vaidmens stiprinimas vienmandačių rinkimų apygardų sąskaita? Socialdemokratų ketinimas atsisakyti tiesioginio atstovavimo vienmandatėse apygardose greičiausiai rodo jų didelį pasitenkinimą aukštais reitingais ir mažą norą vargintis dėl rinkėjo problemų.
Vienmandačių apygardų naikinimo fone vertėtų prisiminti ir gyventojų norą turėti kuo daugiau tiesiogiai renkamų politikų. Tiesiogiai renkame šalies Prezidentę, renkame merus, savivaldybių tarybų narius, siūliau tiesiogiai rinkti ir seniūnus nuo 2019 m. Gaila, kad šiam pasiūlymui Vyriausybė nepritarė motyvuodama tuo, kad dar per anksti. Dabar norima atsisakyti galimybės, kai žmonės renka vienmandatėse apygardose Seimo narius, kuriuos geriausiai pažįsta ir kurie pelno jų pasitikėjimą. Ar tai nesumažins rinkėjų aktyvumo, kuris ir taip yra mažas? Nuviltas rinkėjas vargu ar ateis balsuoti. Tad ar nevertėtų prieš priimant tokius sprendimus pasitarti su bendruomenėmis, sužinoti žmonių požiūrį ir nuotaikas.
Norint keisti rinkimų sistemą, būtų naudinga iš pradžių išbandyti naują rinkimų tvarką per savivaldos rinkimus renkant savivaldybės tarybos narius 2019 m. Kodėl nepasinaudojus Estijos pavyzdžiu, kai Talino miesto tarybos nariai renkami suskirsčius miesto teritoriją į 8 daugiamandates apygardas. Panašus siūlymas buvo pateiktas ir Lietuvoje, 2014 m. svarstant Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo projektą, tačiau Seime tam nebuvo pritarta.
Tikiuosi, kad Seimo nariai, Vyriausioji rinkimų komisija savo sprendimus grįs kompetencija, patyrimu ir atsižvelgdami į rinkėjų teisėtus lūkesčius. Radikalios reformos neturėtų būti vykdomos paskubomis, be platesnės diskusijos – jas galėtume vykdyti 2020 m., renkant kitą Seimą.